2003 m. sausio 5 d. (Trys Karaliai)

Kauno arkivyskupo Sigito TAMKEVIČIAUS žodis
pradedant rengtis Kauno arkivyskupijos II Sinodui

1934 metais vyko pirmasis Kauno arkivyskupijos sinodas, apsvarstęs ir nubrėžęs bažnytinio gyvenimo ir sielovadinio darbo gaires. Jis teikė didelių vilčių, tačiau po kelerių metų prasidėjęs pasaulinis karas ir po to sekusi Lietuvos okupacija arkivyskupijai atnešė sunkių išbandymų. Pokario metai buvo ne mažiau sunkūs, nes sovietų valdžia, vykdydama Maskvos direktyvas, planavo visišką Bažnyčios sunaikinimą. Karo metu į Vakarus pasitraukus Kauno ganytojams ilgą laiką arkivyskupijai vadovavo Religijų reikalų tarybos įgaliotinio stropiai prižiūrimi kapituliniai vikarai. Arkivyskupijos padėtis nepasikeitė į gera ir po to, kai Apaštalų Sostas galėjo skirti apaštališkuosius administratorius vyskupus, nes sovietų valdžia darė viską, kad bažnytinis gyvenimas vos vegetuotų, neatsinaujindamas Vatikano II Susirinkimo šviesoje. Komunizmo subyrėjimas Europoje ir Nepriklausomybės atkūrimas Lietuvoje suteikė viltį, kad arkivyskupija užsigydys padarytas žaizdas ir sėkmingai atsilieps į nūdienos iššūkius. Iš tikrųjų Nepriklausomybės metai buvo palaimingi ir įliejo naujos gyvybės visose bažnytinio ir sielovadinio gyvenimo sferose. Rengimasis Kauno arkivyskupijos 75-erių metų jubiliejui parodė, jog yra subrendusių naujų jaunų jėgų, kurios gali atnešti gražių sielovadinio darbo vaisių. Užsimezgęs dialogas ir bendradarbiavimas tarp dvasininkų ir pasauliečių, tarp įvairių bažnytinių ir pasaulietinių institucijų žada bažnytinį gyvenimą pakylėti į dar aukštesnį lygmenį. Tačiau visuomenės sekuliarizacija, masinės kultūra įtaka, piktnaudžiavimas laisve, naujų religijų antplūdis ir globalizacija yra dideli iššūkiai, į kuriuos nelengva atsakyti. Neretai pastebima įtampa tarp tradicinės tikėjimo praktikos ir naujų dvasingumo formų, pritrūksta pozityvaus dialogo tarp vyresnės ir jaunesnės kartos kunigų bei tikinčiųjų. Dabartinis arkivyskupijos gyvenimo etapas yra labai svarbus ir reikalaujantis ne tik nuodugnios praeities bei dabarties analizės, bet ir šiandienio sielovados darbo prioritetų pasirinkimo bei arkivyskupijos gyvenimo atnaujinimo kuriant aktyvias tikinčiųjų bendruomenes, kuriose tikintieji gyventų kaip darni šeima ir gyvenimo prasmės ieškantiems žmonėms veiksmingai liudytų Jėzų Kristų, vienintelį pasaulio ir kiekvieno žmogaus Gelbėtoją. Dėl šių priežasčių iškilo būtinybė nuodugniai aptarti arkivyskupijos gyvenimą bei sielovadą. Kunigų tarybai pritarus nutariau pradėti rengtis Kauno arkivyskupijos II sinodui.

(Kviečiu Sinodo atsakingąjį sekretorių pagarsinti mano dekretą.)

Kas yra vyskupijos Sinodas? Bažnyčios įstatymai apibrėžia jį šitaip: Tai "dalinės Bažnyčios kunigų ir kitų tikinčiųjų, išrinktų pagelbėti diecezijos vyskupui darbuotis visos vyskupijos bendruomenės gerovei, susirinkimas". Kai vyskupas nori labiau įsiklausyti į tikinčiųjų balsą, sukurti gyvas tikinčiųjų bendruomenes - parapijas, nustatyti svarbiausias arkivyskupijos sielovados gaires ir visus savo narius mobilizuoti rimtam darbui, jis pasinaudoja galimybe sušaukti tą susirinkimą, oficialiai vadinamą Sinodu. Graikų kilmės žodis "sinodas" reiškia ėjimą drauge į tą patį tikslą. Tačiau prieš Sinodą vyksta ilgas ir kruopštus pasirengimas, kuriame dalyvauja visi arkivyskupijos bendruomenės nariai - kunigai, vienuoliai ir pasauliečiai. Visiems suteikiama galimybė aktyviai dalyvauti Sinodo pasirengimo darbuose.

Panašiai kaip pirmaisiais amžiais tikintieji švęsdami Eucharistiją ir bandydami susiorientuoti painiose anuometinio gyvenimo sąlygose būrėsi apie apaštalus ir siekė broliškos bendrystės ir savo misijos pasaulyje geresnio suvokimo, taip ir dabar rengiantis Sinodui visi arkivyskupijos dvasininkai ir pasauliečiai yra kviečiami burtis apie savo ganytoją ir pabandyti geriau pažinti Bažnyčios lūkesčius ir įsisąmoninti savo nūdienę misiją. Drauge ieškant reikės atsakyti į daugelį iškylančių klausimų: kuria kryptimi eina mūsų arkivyskupijos Bažnyčia? Kokie esame Kristaus liudytojai dabartinėje visuomenėje? Kokios yra vidinės ir išorinės kliūtys, trukdančios Bažnyčiai augti ir kaip jas nugalėti? Kur ir kaip mes turėtume atsinaujinti, kad atitiktume visuotinės Bažnyčios lūkesčius ir kad mūsų darbo vaisiai būtų tikrai palaimingi?

Sinodas - tai daugelio arkivyskupijos narių suvienytos pastangos, drauge dirbamas darbas ir ėjimas drauge į ateitį. Kiekvienas kunigas ir tikintysis turi jausti atsakomybę ne tik už savo parapijos bet ir arkivyskupijos ateitį, stengdamasis įnešti savo gyvenimo ir veiklos būtiną ir nepamainomą indėlį. Norėdamas išgirsti, kas rūpi tikintiesiems, prašysiu klebonus organizuoti parapijose vadinamąsias "sinodo grupes", per kurias visi tikintieji galės pasidalyti savo rūpesčiais ir pasiūlymais. Lauksiu idėjų iš arkivyskupijos institucijų ir katalikiškųjų organizacijų, kurios jau iki šiol yra daug nuveikusios įvairiose bažnytinio gyvenimo sferose. Norėčiau, kad arkivyskupijoje neliktų nė vieno kunigo, nė vienos sesers vienuolės ir nė vieno pasauliečio, kuris kuo nors neprisidėtų prie Sinodo darbų. Ypač kviečiu visus nuolat melstis ir aukoti pasitaikančius gyvenimo sunkumus už Sinodo sėkmę, nes jo sėkmė pasitarnaus ne tik Kauno arkivyskupijos, bet ir visuotinės Bažnyčios Lietuvoje augimui. Viliuosi, kad pasirengimas Sinodui išjudins ne tik aktyviausius Bažnyčios narius, bet ir tuos, kurie šiuo metu pasinėrę sekuliarizuoto pasaulio sūkuryje ir veikiami masinės kultūros sunkiai atpažįsta savo krikščionišką bei katalikišką tapatybę. Jie yra mūsų broliai ir seserys, kuriems mūsų tikėjimo kelias ir asmeninis liudijimas gali padėti labiau atsigręžti į Kristų.

Pasirengimas Kauno arkivyskupijos sinodui vyks minint keturiasdešimt metų nuo Vatikano II Susirinkimo darbų, ir tai nuolat primins būtinybę vis iš naujo atsigręžti į Susirinkimo ir posusirinkiminio laikotarpio Bažnyčios dokumentus, kad jų šviesoje planuotume arkivyskupijos ateities gyvenimą.

Pasirengimo kelias, kurį šiandien pradedame, nebus nei trumpas, nei lengvas, bet jis įprasmins kunigų, vienuolių bei pasauliečių gyvenimą, ypač tų, kurie aktyviai prisidės prie Sinodo darbų. Sinodo darbus pavedu Šiluvos Dievo Motinos globai ir meldžiu jos motiniškos pagalbos.