Homilija užbaigiant Sinodą
Kauno arkikatedra, 2007 m. spalio 21 d.

Pilypo Cezarėjos apylinkėse Jėzus pažadėjo Petrui, kad ant jo, kaip uolos, bus pastatyta Bažnyčia, ir pragaras negalės jos nugalėti. Prieš žengdamas į dangų, Kristus įvykdė savo pažadą, net tris kartus paliepdamas Petrui ganyti jo avis. Pirmosios Sekminės buvo ne tik Šventosios Dvasios atsiuntimo diena, bet ir Bažnyčios gimtadienis: apaštalai pakrikštijo kelis tūkstančius įtikėjusiųjų į Kristų. Nuo tada Evangelijos žinia pradėjo sklisti po visą pasaulį.

Dėl geografinių ir istorinių aplinkybių Evangelijos žinia Lietuvą pasiekė labai pavėluotai. Kitais metais minėsime tūkstantmetį nuo Lietuvos vardo paminėjimo, kai pirmasis misionierius Brunonas nesėkmingai bandė atnešti į Lietuvą krikščionybę ir buvo nužudytas. Kaimyninės šalys jau buvo seniai priėmusios krikštą, o lietuviai vis dar saugojo savo pagoniškąsias tradicijas ir tik XIV amžiaus pabaigoje Lietuva pasikrikštijo. Prireikė dar kelių šimtų metų, kol krikščioniškasis tikėjimas įaugo į lietuvių širdis ir tapo neatskiriama jų gyvenimo dalimi. Tačiau priimtas tikėjimas nuolat buvo bandomas.

Rusijos carai net 130 metų girdė Lietuvą ir bandė ją surusinti bei palenkti į stačiatikybę, tačiau Katalikų Bažnyčia augo, ir to augimo niekas negalėjo sustabdyti. Po Nepriklausomybės paskelbimo 1926 metais iš Žemaičių vyskupijos buvo sukurta Kauno arkivyskupija. Jos augimui labai pasitarnavo 1934 metais įvykęs Kauno arkivyskupijos I Sinodas, nubrėžęs gaires jos dvasiniam gyvenimui. Tačiau ir vėl Kauno Bažnyčios tikinčiųjų laukė labai skaudus išbandymas – pusšimtį metų trukusi sovietinė okupacija, tikinčiųjų kančiomis ir krauju paženklinusi Bažnyčios kelią. Tikėjimo kankiniai ir kankinės – Pranas Dovydaitis, Adelė Dirsytė, Elena Spirgevičiūtė, kun. Virgilijus Jaugelis ir daugelis kitų arkivyskupijos vyrų bei moterų herojiškai paliudijo savo tikėjimą.

Kai Visuotinėje Bažnyčioje po Vatikano II Susirinkimo vyko atsinaujinimas, tuo metu Lietuva buvo po geležine uždanga, todėl visai suprantama, kad reikalingas atsinaujinimas vyko labai lėtai. Sielovadoje viešpatavo sovietiniais laikais įsitvirtinusi nuostata tik patarnauti tikintiesiems – akivaizdžiai trūko apaštalavimo dvasios, ir tai jaučiama net mūsų dienomis.

Nepriklausomybės atkūrimas Lietuvoje suteikė galimybę Kauno arkivyskupijai atsitiesti po ilgai trukusios priespaudos, tačiau laisvė pasitarnavo ne tik Bažnyčiai, bet ir sekuliarizacijai bei antibažnytinėms jėgoms. Atkurtos Nepriklausomybės metai į Bažnyčios gyvenimą atnešė daug permainų: į sielovadą gausiai įsitraukė pasauliečiai, Dievo žodis laisvai galėjo pasiekti vaikus ir jaunimą, sustiprėjo ryšiai su kitų kraštų Bažnyčiomis, mezgėsi ekumeninis bendradarbiavimas, tačiau naudos ieškojimas ir masinė kultūra kasdien kėsinosi ir tebesikėsina pavergti žmonių širdis ir iš jų gyvenimo išstumti dvasines vertybes. Visa tai skatino giliau apmąstyti esamą situaciją ir nusibrėžti ateities gaires. Dėl šios priežasties tryliktais atkurtos Nepriklausomybės metais pradėjome ruoštis Kauno arkivyskupijos II Sinodui.

Dešimt Sinodo komisijų ryžosi dideliam darbui. Per keturis su puse metų buvo diskutuojami sielovados ir visų bažnytinio gyvenimo sričių klausimai, o gautieji rezultatai apibendrinti Sinodo nutarimų projekte. Ką Sinodas gali pasakyti naujo, kas dar nepasakyta Katalikų Bažnyčioje? Taip, prie Evangelijos mes negalime nieko nei pridėti, nei atimti, tačiau galime ir privalome ieškoti būdų, kad Dievo Žodis pasiektų šiandienio žmogaus protą ir širdį. Svarbiausias Sinodo darbas – tai pastanga nutiesti aiškų kelią, kuriuo Kauno arkivyskupija keliaus kelis dešimtmečius. Ikišiolinį kelią galima būtų palyginti su kelione per dar gerai nepažįstamą šalį, kai nuolat reikia žvilgčioti į žemėlapį ir pasitikrinti, ar keliaujama tiesiai į tikslą. Po Sinodo turėsime aiškų kelią, reikės tik juo eiti. Daugumoje parapijų sudarytos Sinodo grupės išliks ir padės įgyvendinti tuos Nutarimus, prie kurių paruošimo jos įdėjo daug širdies ir darbo. Išliks Nutarimus rengusios Sinodo komisijos: jos budės, kad Sinodo nutarimai nedulkėtų knygų lentynose.

Sinodo pasirengimo darbus lydėjo Apreiškimo knygos žodžiai: „Štai aš visa darau nauja!“ (Apr 21, 5). Tik Šventoji Dvasia Bažnyčioje kuria naujus dalykus. Antrasis Kauno arkivyskupijos Sinodas yra Sekminių Dvasios dvelktelėjimas vietinėje Kauno Bažnyčioje. Dievo Dvasios veikimą jautėme besiruošdami Sinodui, o ypač šiomis dienomis, kai iš kiekvieno delegato tiesiog spinduliavo noras, kad arkivyskupijos sielovada būtų pakylėta į naują, laiko dvasią atitinkantį lygmenį.

Dėkoju Sinodo generaliniam sekretoriui ir Vyriausiosios komisijos pirmininko pavaduotojui mons. Adolfui Grušui, Sinodo komisijoms ir jų pirmininkams, Sinodo grupėms ir visiems, kurie bet kuo prisidėjo prie Sinodo darbų. Dėkoju visiems nematomiems darbininkams, kurie meldėsi ir tebesimeldžia, kad Viešpats laimintų mūsų darbą.

Baigdamas noriu atkreipti visų dėmesį į tai, kad Bažnyčios atnaujinimas priklausys nuo to, kiek mes, Kauno Bažnyčios nariai, būsime šventi, kiek bus iškeltos maldai rankos. Girdėjome Šventojo Rašto pasakojimą apie Izraelio kovą su amalikiečiais. Į Pažado žemę žengiantys vyrai mirtinai kovėsi, o Mozė iškėlęs rankas meldėsi. Dievo žodis aiškiai pabrėžia, kad kova buvo laimėta tik dėl to, kad Dievas padėjo pasiekti pergalę. Šios pamatinės tiesos, viliuosi, neužmirš nei kunigai, nei visi besidarbuojantys Kauno arkivyskupijos sielovados ir bažnytinio gyvenimo baruose.
Kauno arkivyskupijos II Sinodo darbai tebus mūsų visų dovana Dievo Motinai, prieš 400 metų apsireiškusiai Šiluvos žemėje. Tegu posinodinius darbus lydi Dievo palaima ir Švč. Mergelės Marijos globa.

Arkivyskupas Sigitas TAMKEVIČIUS