TARTIS SVARBIAIS KLAUSIMAIS – SENA BAŽNYČIOS TRADICIJA

Viktoras TROFIMIŠINAS,
Kauno krašto dienraščio „Tėviškės žinios“ žurnalistas

Katalikų Bažnyčios sinodų šaukimo tradicija Lietuvoje siekia XVI a. Apie pirmąjį Vilniaus diecezijos sinodą, vykusį 1520 ar 1521 m., esama tik užuominų. Iš viso XVI a. įvyko 8 sinodai, XVII a. - 17. Tai buvo aktyviausias sinodinio judėjimo Vilniaus diecezijoje laikotarpis. Jis susijęs su Tridento Bažnyčios susirinkimo (1545-1563 m.) nutarimais, kuriais siekta pertvarkyti ir sustiprinti Katalikų Bažnyčią, neužleisti pozicijų reformacijai.

XVIII a. buvo sušaukti 2 sinodai, o 1931 metų liepą įvyko 28-asis Vilniaus diecezijos sinodas.

Žemaičių diecezijoje įvyko kur kas mažiau sinodų (gal 8), tačiau žinių apie juos išlikę daugiau. Nesutariama tik dėl pirmojo sinodo datos. Manoma, kad jis įvyko 1636 m., nors vyskupas Motiejus Valančius „Žemaičių vyskupystėje“ rašo, kad pirmasis sinodas rinkosi 1555 m.

M. Valančius „Žemaičių vyskupystėje“ glaustai, bet labai vaizdžiai aprašo sinodų eigą, supažindina su nutarimais (M. Valančius, Raštai, T. 2, V., 1972, p. 324-334).

Priminsime, kad rytinė Žemaičių vyskupijos riba ėjo Nevėžio upe. Vyskupijai priklausė Čekiškės, Vilkijos, Zapyškio parapijos.

Žemaičių vyskupijos sinodai posėdžiavo Varniuose, o vienas vyko Alsėdžiuose. Jie vyko iškilmingai ir įspūdingai. Pavyzdžiui, rengiantis 1752 m. sinodui, ant išpuoštų bažnyčios durų buvo pakabintas skelbimas su instrukcija, kada ir kaip vyks eisena, kokie klausimai bus sprendžiami susirinkime. Sinodas prasidėjo iškilminga procesija nuo vyskupo rūmų iki katedros. Eisena buvo suskirstyta į 4 dalis. Eita dviem eilėm. Pirmoje dalyje ėjo katedros raktus turintys hierarchai ir žemesniųjų bei aukštesniųjų šventimų dvasininkai. Antri - dekanatais susiskirstę vikarai, altaristos, klebonai. Dekanato grandies priekyje ėjo dekanas. Treti – katedros kleras, monsinjorai, vikarai, kanauninkai, prelatai. Ketvirtoji grupė garbingiausia. Jos priekyje, nešini Varnių miesto raktais, skrybėle ir lazda ėjo kapitula, o eisenos pabaigoje, po baldakimu, ėjo vyskupas. Procesiją sausakimšai supo miestiečiai. Suteikiant eisenai daugiau iškilmingumo, be perstojo skambėjo varpai, dundėjo būgnai, grojo muzika, aidėjo patrankų salvės (L. Griciūtė, Didžiosios žemaičių procesijos // Žemaičių žemė, 2002, Nr. 4).

XVII a. Žemaičių vyskupijoje sušaukti 5 sinodai. Įtakos jų darbui taip pat turėjo Tridento susirinkimo nutarimai. Sinoduose svarstyta, kaip sustiprinti Bažnyčios poziciją, padidinti dvasininkų autoritetą, suburti tikinčiuosius.

1636 m. sinode nuspręsta prie visų parapijų bažnyčių įsteigti šv. Izidoriaus, artojų globėjo, draugijas.

Kunigams nurodyta, kad jei nesugeba gerų pamokslų parašyti, skaitytų juos iš tam skirtų bažnytinių knygų. Užginta po pamokslo skelbti „kas kam prapuolė arba pavogė“, mat, norėta, kad tuos dalykus dešimtininkai skelbtų turguose. Sinodas nurodė kunigams nelošti kortomis, nemedžioti ir medžioklinių šunų nelaikyti; neželdinti ilgų barzdų ir ūsus dažnai kirpti.

Sutvirtinimo sakramentą priėmusių parapijiečių vardus ir pavardes į knygas aiškiai liepta rašyti; saulei netekėjus ir nusileidus - „išpažinimo griekų motriškųjų“ neklausyti.

Nurodyta imtis priemonių, kad žmonės nelaidotų savo artimųjų „sodų kapuose be kunigo“. Kiekvienam, kuris laidos mirusįjį parapijos kapinėse su kunigu, pažadėta 40 dienų atlaidų. Už laidojimą pinigų nurodyta neimti.

Po trijų metų Žemaičių vyskupijos kunigai vėl rinkosi į sinodą. Popiežius Urbonas VIII vyskupui J. Tiškevičiui atsiųstu raštu suteikė visiems, susirinkusiems į sinodą, būtinus atlaidus.

Sinodas nusprendė, kad klebonai kasmet privalo aplankyti savo parapijiečius: „Ne dėl pelno, bet kad geriau juos pažintų ir įdėm žinotų, ką kurs moka ir kaip elgiasi“. Klebonams priminta, jog bažnytinius dokumentus jie privalo perduoti saugojimui į Varnių katedros archyvą ir kt.

1643 metų sinodas dėmesį skyrė kunigų ir vienuolių santykiams reguliuoti, stiprinti bendradarbiavimą pastoracinėje veikloje. Sinodas uždraudė vienuoliams vilioti žmones į savo bažnyčias, peikti kunigus ir teikti sakramentus svetimose parapijose be klebonų žinios. Kunigams uždraudė „ilgus plaukus želdinti ir miltais sūdyti“.

Nuspręsta stiprinti kovą prieš burtininkavimą ir raganavimą. Nustatyta, kad parapijose būtų laikomos šv. Mišios už Šventojo Tėvo sveikatą.

Kitas sinodas sušauktas 1647 m. Priimtuose dokumentuose kunigams patariama namuose šv. Mišių nelaikyti, stengtis kuo rečiau lankytis puotose ir pobūviuose, o ten buvojant mažiau gerti „šnabaro“.

Vykdydami sinodo nutarimus, klebonai turėjo prie visų bažnyčių įkurti prieglaudas. Vikarai įpareigoti teikti vyskupui metines ataskaitas apie tai, kiek ir kokių knygų perskaitė, kiek pamokslų pasakė.

Be vyskupo žinios uždrausta skaityti egzortus, ginti iš žmogaus velnią, net jei jis atrodytų tarsi ligomis apsėstas.

1651 metais Žemaičių vyskupas Petras Parčevskis, sekdamas pirmtako Jurgio Tiškevičiaus pavyzdžiu, taip pat sušaukė sinodą. Nutarimuose rašoma, kad "kunigai žmonėms, sukantiems dešimtinę ir plėšiantiems bažnyčias, neduotų išrišimo" be vyskupo leidimo. Žmogžudžiai, svetimoteriautojai, burtininkai nuodėmių atleidimo galėjo tikėtis tik atlikę viešą atgailą Varnių katedroje.

Praėjo šimtas metų, kol Žemaičių vyskupijoje pribrendo reikalas sušaukti dar vieną sinodą. Jis įvyko 1752 m. Kunigai ir vyskupai posėdžiavo visą savaitę. Jie svarstė naujus ir ankstesniuose sinoduose gvildentus reikalus, pavyzdžiui, bendradarbiavimą su vienuoliais, santykius su kitų tikėjimų dvasininkais, laidojimo tvarką. Sinodas nurodė, kad klebonas, laidojantis savo kapinėse svetimos parapijos mirusįjį, užsitrauks vyskupo nemalonę, turės sumokėti "tikrajam" klebonui 60 auksinų.

Sinodas nustatė parapijų ribas ir uždraudė klebonams veikti už jų ribų, o tikintiesiems nurodė laikytis savo parapijų bažnyčių.

Sinodas taip pat svarstė galimybę suteikti teisę gaminti šventųjų atvaizdus tik tiems meistrams, kurių darbų meniškumas nekelia abejonių.

Sinodo dokumentuose rašoma: „Po Žemaitiją daugelyje vietų bastosi nemokšiškiausi skulptoriai ar gal tikriau atvaizdų dirbėjai, kurie savo išmone daro šventųjų paveikslus, popieriuje išbraižo ne tiek dievišką pavidalą, kiek Lernos baidykles (Lerna - senovės graikų miestas, šalia kurio, balotame ežere gyvenusios hidros - aut. past.), kurios nuo visos šventos tradicijos skiriasi išvaizda ir poza; tačiau pigia kaina jas įperša prastuoliams, iš to kyla daugelis kaimynų pašaipų. Vietiniai klebonai tai iškelia aikštėn, pasmerkia ir konfiskuoja...“ (Vaižgantas, Rinktiniai raštai, T. 6, V., 1995, p. 419). Sinodas nustatė, kad tokia veikla turi būti suderinta su Bažnyčios vyresnybe.

Daugelis 1752 metų sinodo ir prieš tai vykusių 4 sinodų dokumentų nebuvo praradę galios ir XX amžiaus viduryje.

1840 m. caro valdžia įsakė Žemaičių vyskupijos pavadinimą pakeisti į Telšių (šis pavadinimas dokumentuose vartotas iki 1915 m). 1849 m. vyskupijos ribos kiek išsiplėtė, ji apėmė Kauno ir Kuršo gubernijas. 1864 m. vyskupijos centras faktiškai perkeltas į Kauną. 1920 m. nuo vyskupijos atsiskyrė Latvijos parapijos. 1926 m. iš Žemaičių vyskupijos sudarytos Kauno, Panevėžio ir Telšių vyskupijos.

1934 metais Kauno arkivyskupas Juozapas Skvireckas sušaukė Kauno arkivyskupijos I sinodą. Jis vyko vasario 20-21 d.

Kaip rašė to meto spauda, sinodas praėjo labai iškilmingai, nes panašus suvažiavimas arkivyskupijai priklausančiose bažnyčiose buvo tik prieš 200 metų. Pradedant sinodą, visos arkivyskupijos bažnyčios skambino varpais, Arkikatedroje bazilikoje įvyko iškilmingos pamaldos. Pirmą kartą su B. Dvariono simfoniniu orkestru giedojo klierikų choras (Naujoji Romuva, 1934 03 04, Nr. 169, p. 212).

Sinodas apsvarstė daugiau kaip 200 straipsnių, kuriuos iš anksto buvo parengusios religijos, bažnytinės santvarkos, auklėjimo, drausmės ir apeigų komisijos. Sinodo darbe dalyvavo apie 70 dvasininkų.

„Naujoji Romuva“ rašė: „Visi tie nutarimai bažnytiniam Lietuvos gyvenimui turės daug reikšmės. Naujais pagrindais bus pertvarkytas auklėjimas seminarijoje, įvesta naujesnių ir moderniškesnių metodų, labiau apibrėžtos kai kurios ritualinės pareigos, nes lig šiol šioje srityje pasitaikydavo netikslumų ir nesutarimo: vienur tokius pačius paminklus ir vėliavas šventindavo, kitur – ne“.

Apsvarstęs ir nubrėžęs bažnytinio gyvenimo ir sielovadinio darbo gaires, sinodas teikė daug vilčių. Tačiau okupacija, Antrasis pasaulinis karas, dar viena okupacija atnešė arkivyskupijai sunkių išmėginimų. Sovietų valdžia varžė bažnytinį gyvenimą, planavo visiškai sunaikinti Bažnyčią. Karo metu į Vakarus pasitraukus Kauno ganytojams, ilgą laiką arkivyskupijai vadovavo Religijų reikalų tarybos įgaliotinio stropiai prižiūrimi kapituliniai vikarai. Net ir po to, kai Apaštalų Sostas galėjo skirti administratorius vyskupus, mažai kas pasikeitė. Valdžia neleido Bažnyčiai atsinaujinti, kaip tai numatė Vatikano II Susirinkimas. Komunizmo subyrėjimas ir Nepriklausomybės atkūrimas suteikė Lietuvos Katalikų Bažnyčiai viltį išgydyti žaizdas, sėkmingai atsiliepti į nūdienos iššūkius.

Skelbdamas pasirengimo Kauno arkivyskupijos II sinodui pradžią, Kauno arkivyskupas metropolitas Sigitas Tamkevičius ypač akcentuoja parapijų sinodo grupių veiklą, bendradarbiavimą su kunigais bei sinodo parengiamosiomis komisijomis.

Iš šių grupių narių laukiama pasiūlymų, bus teiraujamasi jų nuomonės apie įvairias vyskupijos gyvenimo normas, jie raginami pasidalyti patirtimi, išsakyti problemas, nuoskaudas. "Mes negalime ir neturime būti svetimi vieni kitiems, besislepiantys ir baimingai susigūžę", - rašoma Ganytojo laiške. Arkivyskupas nori, kad neliktų nė vieno kunigo, vienuolės, pasauliečio, kuris kuo nors neprisidėtų prie sinodo darbų.