Virš bundančios Žemės, garuojančių ir Saulės glamonėjamų laukų atskubėjo balandis, primindamas žmonėms naujus darbus, pareigas, papročius. Jis visiems atneša šviesesnes viltis, paslaptingą gamtos alsavimą, svaiginantį pavasario garsų ir spalvų grožį. Sakoma, kad balandis nuo seniausių laikų buvęs džiaugsmo, šviesos, meilės, gražių švenčių mėnuo. Dažniausiai balandyje katalikiškajai visuomenei džiaugsmingą dvasinę atgaivą atneša šv. Velykos, simbolizuojančios gamtos pabudimą, Kristaus Prisikėlimą. Jis patvirtina pergalę prieš mirtį, gėrio laimėjimą prieš blogį, beviltiškumo nugalėjimą tikėjimu. Bažnyčios varpai skelbia, kad Kristaus prisikėlimas – tai meilės žmonijai dangiškoji simfonija, kuri pažadina mūsų dvasios pabudimą, tikėjimo, kantrybės, gėrio jausmus. Aidint Bažnyčios skliautais šviesioms velykinėms giesmėms mintis užvaldo paprasto žmogiškumo siekiai: daugiau džiaugsmo, saulės, supratimo, pakilios pavasario nuotaikos šeimos nariams, artimiesiems ir visiems geros valios žmonėms.

 

Šv. Velykos yra brangiausia visų krikščionių šventė. Velykos – Išganytojo pergalė prieš mirtį. Jėzus kentėjo, mirė, prisikėlė, kad mes turėtume gyvenimą. Jis sako: „ Aš atėjau, kad žmonės turėtų gyvenimą, – kad apsčiai jo turėtų“ (Jn 10, 10). Kristaus prisikėlimo tikrovė atsiliepia į mūsų troškimą amžinai gyventi. Apaštalas Paulius irgi ragino krikščionis tvirtai tikėti Kristaus prisikėlimu: „Krikštu mes kartu su juo palaidoti mirtyje, kad kaip Jėzus buvo prikeltas iš numirusių Tėvo šlovinga galia, taip ir mes pradėtume gyventi atnaujintą gyvenimą“

 

Kristus ne tik nugalėjo mirtį, bet ir žmonių baimę pavertė ramybe, o abejojantiems pasakė: „Jei laikysitės mano mokslo, jūs iš tikro būsite mano mokiniai; jūs pažinsite tiesą ir tiesa padarys jus laisvus“ (In 8, 31 b-320).

 

Prisikėlęs Kristus trokšta, kad žmonėms vadovautų Šventoji Dvasia. Jis sako, jog: „Šv. Dvasia ateis ir parodys pasauliui, kaip jis klysta dėl nuodėmės, dėl neteisybės, dėl teismo.

 

Popiežius Pranciškus kviečia visus krikščionis kiekvieną dieną savo gyvenimu liudyti Velykų vaisingumą. Tai kasdieninės „kankinystės“ kelias. „Kankinystės“ kelias ginant žmogaus teises,  ginant savo šeimą, „kankinystės“ kelias kenčiančių dėl Jėzaus meilės.

 

1995metais paskelbiama popiežiaus Jono Pauliaus II-ojo enciklika „Gyvybės evangelija“. Joje be gyvybės kultūros nuostatų skelbiama, kad tik Jėzus nugali mirtį, tik Jėzaus Evangelija saugo gyvenimą ir teisingumą. Nėra kitos jėgos, kuri nugalėtų mirtį ir neteisybę bei atgaivintų meilę kiekvienam žmogui.

 

Nuostabų Velykų rytą žmonės skuba į bažnyčią, mintinis su malda prie altoriaus. Panevėžio vyskupas Jonas Kauneckas su gailesčiu teigia: „Be altoriaus, be maldos jau prisigyvenome: mirties kultūra jau siaučia Lietuvoje kiekviename žingsnyje: abortai ir baisūs nužudymai kaimuose, miestų gatvėse; alkoholis ir narkotikai žudo senus ir jaunus. Visuomenę kankina nesąžiningumas, nejautrumas, neteisybė, korupcija, kyšininkavimas“.

 

Popiežius Pranciškus kviečia melsti Viešpatį, kad suteiktų mums Šventosios Dvasios Dovaną, kuri mums primintų ko Jėzus mokė, kuri padėtų mums kiekvieną dieną liudyti savo tikėjimą. Visais laikais visiems žmonėms būties laikinumo ir išlikimo klausimai buvo esmingai svarbūs. Velykų rytas ne tik primena šiuos klausimus, bet ir jį pasitinkantiems pateikia aiškius atsakymus, koks Dievo planas žmogui. Velykų paslaptis mums atliepia giliausius mūsų lūkesčius ir troškimus, atveria visai kitą pasaulio ir žmogiškojo gyvenimo perspektyvą.

 

Velykų šventės primena ne tik gyvybės, mirties, Prisikėlimo, džiaugsmo simbolius. Jos verčia mus susimąstyti ir apie krašte egzistuojantį skausmą: skurdą, ligas, bedarbystę, narkomaniją, emigraciją, valdininkų savivalę. Valdymo struktūrose mažai yra valdininkų, kurie šalia savęs pastebėtų vargstantį ir kenčiantį, skriaudžiamą ir žeminamą, suprastų žmonių sunkias gyvenimo problemas.

 

Ar galima atvira širdimi klausytis šv. Velykų varpų gausmo, kai mūsų krašte tiek pritvinkę pykčio, pavydo, žiaurumo tvaiko, kuris žudo mūsų tautą, aptemdo žmonių sąmonę. Dorai dirbantis žmogus nuskurdinamas ir priverčiamas palikti savo gimtinę, namus ir emigruoti. Lietuvoje piliečio fizinio, teisinio, socialinio prievartavimo aplinkybių toleravimas primena Nazareto žydus, kurie Kristų, raginantį išsivaduoti iš blogio ir dvasiškai praregėti, norėjo nustumti į bedugnę.

 

Gobšumo, savanaudiškumo, savivalės pavyzdžiai griauna kelią į šventą Tikėjimą. Kristaus vardą suranda žmonės tik mylintys tiesą, suprantantys kitų žmonių likimo skausmą, pasiliekantys su amžinosiomis vertybėmis.

 

Arkivyskupas S. Tamkevičius tikina, kad Dievo meilė suranda tūkstančius būdų pasibelsti į žmogaus širdį, tačiau ją reikia pastebėti ir laiku atidaryti savo sielos duris.

 

Velykos kviečia mus prisikelti ir pradėti gyvenimą su Kristumi, nešti Prisikėlimo žinią, džiaugsmą ir viltį į žmonių bendruomenę. Popiežius Pranciškus, gyvendamas meile ir gailestingumu pasaulio žmonėms, visus kviečia eiti kartu, saugoti vieni kitus. Gyvenkime taip, kad tarp žmonių nebūtų neapykantos, barnių, pavydo, susiskaldymo, pažeminimo. Eikime velykinio prisikėlimo – Dievo gailestingumo, artimo meilės ir kuriamo gėrio keliu.

 

Viltinga Velykų žinia pasklido, kurdama, atstatydama tai, kas žmogaus viduje ardo ramybę, žudo viltį, naikina pasitikėjimą. Tegul mūsų dalyvavimas Velykų liturgijoje būna nuoširdus tikėjimu, įvedantis į pačią Kristaus Prisikėlimo slėpinio esmę. Šventinį Prisikėlimo džiaugsmą ilgai išsaugosime širdyje, jei Velykų slėpinį paversime savo gyvenimo tikrove – dalinsime kitiems dvasinės šviesos, meilės ir broliškumo vertybes.

 

Sutikdami šv. Velykas negalime pamiršti tarptautinių, politinių, socialinių reiškinių, darančių įtaką pasaulyje religiniams procesams. Vienas iš jų – globalizacija, kuri pasireiškia ne tik Lietuvai, bet ir lietuviams, gyvenantiems išeivijoje ir emigrantams. Globalizacija dažnai mus izoliuoja nuo tikėjimo, nuo tautinės tapatybės ir net  nuo šeimos vertybių.

 

Kristaus Prisikėlimas kviečia mus prisiminti istorinę misiją – prisidėti savo kasdieniniais darbais prikeliant Lietuvą naujam gyvenimui. Gyvenimui, kuriame būtų gerbiamas žmogus, būtų įveiktas skurdas, nebūtų pakenčiamas blogis.

 

Gyvybės, Prisikėlimo, Velykų simboliu pasirinktas kiaušinis. Jame įprasminame mirtį ir prisikėlimą. Virdami kiaušinius sunaikiname gyvybę, o dažydami, margindami, jiems gyvastį gražiname kitokia forma – kultūrine, dvasine, estetine prasme. Ši gyvybė tai mūsų širdies dalelė, vidinės šilumos dvelkimas, spalvų ir raštų spindesys. Pagal Vilniaus Etninės veiklos centro vedėją E. Plioplienę, senovėje ant kiaušinio atspindėdavo visas mus supantis pasaulis nuo dangaus iki žemės: Saulė, Mėnulio ciklas, Paukščių takas, žinomi žvaigždynai ir kt.

 

Velykų šventes sutikime su sveika siela, atgimusia dvasia, simboliniais margučiais. Tegul Prisikėlimo varpai sustiprina mūsų prigimtinį tikėjimą, atneša dvasinę ramybę, meilės paiešką, šviesios vilties paukštę ir stebuklingai skambantį išaušusio vaiskaus saulėto ryto „Aleliuja“.

 

Ariogalos šv. arkangelo Mykolo parapijos klebonas Gintautas Jankauskas maloniai sutiko pasidalinti mintimis apie šv. Velykų tąsą po Prisikėlimo iškilmingų apeigų bažnyčioje, o taip pat pasveikinti parapijiečius ir perduoti šiltus linkėjimus šv. Velykų proga.

 

 

Velykos, gražiausia pavasario šventė. Ji asocijuojasi su  šiluma, jaukumu, dvasiniu pabudimu iš tamsos, liūdesio, nevilties. Tai šeimos šventė, kai norisi, kad visi susirinktų į būrį, pasidalintų savo mintimis, išgyvenimais. Kartu, tai ir galimybė kiekvienam žmogui permąstyti savo nuveiktus darbus, paklausti savęs, ar viskas yra gerai, atlikti savo vidinio pasaulio reviziją, pažiūrėti, ar viskas vyksta sklandžiai. Kiekvienam žmogui reikia ieškoti dvasinio tvirtumo. Nerandančiam savęs reikia padėti, pasakyti gerą žodį, duoti patarimą, išklausyti.

 

Artėjant Velykoms, Kalėdoms seniau tėvai paskirstydavo darbus savo vaikams gryčiai švarinti, prieš šventes visi eidavo pirtin. Vos ne kiekvienas kaimas turėdavo pirtį. Velykų ar Kalėdų rytą šeima eidavo į bažnyčią. O koks namų saugojimas: prie durų pastatė šluotą –  neik vidun, nieko nėra. Ir niekas nedrįsdavo tos šluotos judini. Vietoj spynos – šapelis užkištas, suprask - išėjau. Dabar, kai turime saugomas telekameras - nelaiko nei geležinės spynos. Kam Dievo nėra, nėra kam sudrausminti. Kokia dilelė tikėjimo galia...

 

Tinkamai pasirengę dalyvaujame Velykų ryto šv. Mišių aukoje. Gavėnia kaip tik ir buvo puiki galimybė įvesdinti save į Prisikėlimo iškilmę. Ypač per Atgailos, arba Sutaikinimo sakramentą. Kaip ir Eucharistija jis yra priimamas daug kartų. Atgailos sakramentas yra labai svarbus, kadangi atkuria nuodėmės sugriautą ryšį su Dievu, o kartu padeda žmogaus dvasią apvalyti nuo blogio. Žmogus, kuris gyvena dvasios gyvenimą, žino Jėzaus mokymą, puikiai mato, ar yra prieštaravimas Dievo tiesai, ar nėra.

 

Po iškilmių bažnyčioje susirenkame prie šventinio stalo. Brangiausia viešnia tebūna jūsų namuose gera šventinė nuotaika ir ramybė. Ramybė, kurios vieni kitiems linkėjome dalyvaudami šv. Mišių aukoje. Ramybė, kurią atnešė Kristus savo apaštalams, yra daugiau negu laisvė nuo baimės ir pavojų. Jis atnešė Dievo ramybę, taiką Dievo su žmogumi. Išganytojas grįžo nuo Golgotos kalno. Ten jis sudėjo begalinės vertės užmokestį už žmonijos kaltes. Savo kančios, kraujo ir gyvybės užmokestį, kad žmogus galėtų turėti ramybę, taiką su dangaus Tėvu.

 

 

Velykos įprasmina pavasarišką prabudimą, naują virsmą, naują ciklą. Pavasaris asocijuojasi su linksmybėmis, švente, gero laukimu. Tai ir pasiruošimas naujiems darbams. O, kad darbas sklandžiai vyktų, jį būtina tinkamai suplanuoti. Geriausias planas bus tada, kai jis  bus parengtas dvasiškai tobulo žmogaus. Norėtųsi, kad žmonės taptų atviresni, draugiškesni, paslaugesni. Kažkodėl daug žmonių yra piktų, nenuoširdžių, sakančių visai ne tai, ką galvoja, nebemokančių džiaugtis paprastais dalykais.

 

Dvasinio bendravimo santykių dabartiniame mūsų gyvenime tarp žmonių aruodas išsekęs. Yra tik konkretus materialinis bendravimas. Dvasiniai žmonių bendravimai iš tikrųjų baigia išnykti. Šiais laikais žmonės daugiau darosi vartotojais. Dvasiniai dalykai per daug niekur neiškeliami, niekas nesako, kad tai aktualu. Galima įžvelgti vieną įdomų paradoksą. Žmonės, kurie neturi dvasinių vertybių šiame pasaulyje yra laikomi savais, o tie, kurie laikosi dvasinių vertybių, jie yra laikomi svetimais. Tačiau dvasinės vertybės iš esmės yra atsidavimas ar atidavimas kitiems, t.y. gyvenimas dėl kitų, o ne dėl savęs. Dėl to, kuris bando gyventi ne dėl savęs, o dėl kitų, jis iš esmės save atiduoda ir yra reikalingas, todėl jis yra savas. O kaip tik tas vartotojas, kuris nenori savęs atiduoti, jis atrodytų šiame pasaulyje savas, bet iš tikrųjų svetimas, kadangi jis niekam nereikalingas, nes jis niekam nieko neduoda, tik nori gauti.

 

 

Gavėnios laikotarpiu turime galimybę tylumoje pabūti su savo mintimis, ramiai permąstyti poelgius,  siekius, darbus, paklausti savęs ar niekas neslegia, ar viską darome tinkamai, kad vėl galėtume gyventi dvasiškai turtingą gyvenimą.

 

Velykiniu laikotarpiu mes gauname drąsos tikėti į Viešpaties Prisikėlimo slėpinį. Bet tam reikia nebijot aukotis, nebijot gyventi Dievui.

 

Anksčiau Lietuvos kaime švenčių metu buvo gražus paprotys statyti kryžius pakelėse. Jei negali pastatyti kryžiaus, tai nors kryželį prikala prie medžio, dažniausiai prie ąžuolo, nes jis ilgaamžis. Dažnoje tėviškėje pavasary žmones giedodami eidavo nuo kryžiaus prie kryžiaus ir sakydavo, kryžiavos dienos.

 

 

Prisikėlęs Kristus suteikė galią apaštalams, o kartu kiekvienam iš mūsų liudyti visam pasauliui Prisikėlimo naujieną. Jis kviečia mus džiaugtis gyvenimo dovanomis: kiekviena išaušusia diena, kiekvienu mums duotu žmogumi ir visais Dievo tvariniais...

 

Sveikinu Jus šv. Velykų proga. Linkiu Jo Prisikėlimo šviesoje atpažinti save tokiu, kokius Dievas mus sukūrė, Jo šviesoje gyventi nešant į pasaulį Kristaus meilę, gailestingumą bei ramybę.