NAUJIENOS

Gyvename šv. Ignaco atlaidų dvasia

Ryto rasose paskendęs saulėtas ir šiltas liepos 27 – osios rytas. Lyg pati gamta tą rytą ruošėsi šv. Ignaco atlaidų iškilmei. Ant kalvos viršūnės iškilusi Lesčių bažnyčia, švytinti geltona spalva, kvepianti dar naujais dažais, pasipuošusi gėlėmis ir vainikais, laukė atlaidų dalyvių. Aplink bažnyčią margaspalvėmis gėlėmis išpuoštos ir kapinės. Kiek artimų, kiek pažįstamų sutinki prieš atlaidus, lankant šeimų kapus. Tai viena iš pagrindinių švenčių, kur nuoširdžioje maldoje atnaujini gyvąjį tikėjimo ryšį su geruoju Dievu, prisimeni tuos, kurie mus auklėjo, mokė ir už mus meldėsi.

2008 m. liepos 27 d. 13 val. Lesčių bažnyčioje prasidėjo iškilmė. Šv. Mišias aukojo, pasakė pamokslą, vadovavo liturginei procesijai Lietuvos vyskupų sekretoriato pagalbininkas, buvęs Vilniaus katedros klebonas kun. Ričardas Doveika.

Mišiose dalyvavo Raseinių savivaldybės administracijos direktorius Darius Ulickas, Raseinių savivaldybės vyresnioji specialistė kultūros vertybių apsaugai Gražina Pečkaitienė, Raseinių raj. savivaldybės tarybos narys Edmundas Jonyla, Ariogalos seniūnijos seniūnas Juozas Labanauskas, Pernaravos seniūnė Aldona Kurtkuvienė ir gausūs būriai atvykusių iš įvairių parapijų, anksčiau čia gyvenusių, dabar priklausančių šiai parapijai tikinčiųjų.

Šv. Mišiose giedojo Lesčių bažnyčios chorelis kartu su Ariogalos Sumos choru. Lesčių bažnytiniame chorelyje gieda Švedų šeima. Mama Viktorija ir dukros Eglė, Neringa ir Agnietė.

Pamokslo metu kun. R. Doveika kalbėjo: „Norėčiau paprašyti prieš pamokslą padaryti vieną veiksmą, kuris nėra įprastas bažnyčioje. Dabar pažvelkite vienas į kitą. Ką jūs matote? Matote patį didžiausią turtą šalia savęs jūs, broliai ir seserys, matote tą, kurio jūsų širdis ilgėjosi visus šiuos metus, t.y. nuo praeitų šv. Ignaco atlaidų. Kiekvienas iš jūsų šiandien peržengėte tikrai didelę liniją, laukuose ant kalno pastatytoj šventovėj kiekvienas iš jūsų šią valandą tapote patys šventovėmis. Peržengę šventovės slenkstį jūs įžengėt į kiekvieno čia esančio širdies šventovę, dėl to kiekvienas iš jūsų tampate vaikščiojančia šventove. Šventove, kurioje tampate pačiu didžiausiu liudijimo ženklu.

Gyvenime sutikau daug dvasingų ir įdomių mokytojų. Ant namo, kuriame gyveno monsinjoras Kazimieras Vasiliauskas, yra užrašyti labai gražūs žodžiai, jie tinka kiekvienam iš jūsų: „Čia gyveno toks ir toks...“. Ir prierašas: „Jis buvo vaikščiojanti meilė“. O ant jo kapo plokštės užrašyti kiti žodžiai: „Yra šviesos ir tamsoje“.

Šie žodžiai geriausiai ir apibudina tikinčio žmogaus paveikslą. Šitame paveiksle slypi kiekvieno žmogaus pašaukimas, užduotis ir visas mūsų gyvenimas. Gyvenimas, kuriame pagrindinis pašaukimas – būti vaikščiojančia meile. O tapdamas vaikščiojančia meile ir šventove šalia esančiam žmogui, tu tampi šviesa, kuri išsklaido visas tamsybes. Pamokslo pradžioje ir prašiau pasižiūrėti vienas į kitą, į šalia esančią viltį, gyvąją šventovę, šviesą, esančią tamsoje. Tamsa tūno aplink mus, todėl kartais būname susvetimėję, nevieningi, pasimetę vertybių pasaulyje, pikti ir irzlūs, mėgstantys kalbėti ir apkalbėti. Šiandien yra labai madinga sakyti: „Kokie dabar pikti žmonės, anksčiau tokių nebūdavo“. Kai paspaudi internetinį mygtuką, įeini į internetinę erdvę, pamatai, kokie ten visi pikti, kokie būna komentarai po straipsniais, ir visi viską žinantys, nusimanantys...

Sutinki gatvėje žmogų, kuris yra skubantis, lekiantis, neturintis laiko pakelti akių nuo žemės, prie jo neprieik, neprisiliesk, nepajudink, neužkalbink. Parduotuvėje mes matome tą patį verkšlenimo atsiskleidimą, kuomet tempiame karučius, prakaituojame stovėdami ilgas eiles prie kasos aparatų ir pykstame, kaip niekas neskuba aptarnauti juk nesunku mygtukus paspaudyti.

Esu įsitikinęs, kad nėra blogų žmonių, ir mūsų visuomenė nėra tapusi blogesnė. Šiandieninis gyvenimo paveikslas parodo, kad mumyse yra labai didelis ilgesys... Ilgesys – būti suprastam. Ilgesys, kad kažkas į mus atkreiptų dėmesį, ilgesys, kad kažkas mums nusišypsotų, ilgesys, kad kažkas mus užkalbintų, išklausytų, pasidžiaugtų. Mes esame ilgesio žmonės.

Švęsdami atlaidus kartą per metus, vėl grįžtame į savo namų šventovę, mes švenčiame širdžių puotą. Šiandien ilgesys yra pateisintas su kaupu – aš matau tą, kurio ilgėjausi. Gera pašnekėti ant šio kalnelio, gera prisiliesti prie čia palaidotų žmonių, gera prie šventovės pasakyti: „Labas! Kaip seniai mačiau, kaip visai nepasikeitei per praėjusius metus, ką darai? Kaip gyveni? Kaip sekasi? O iš tavo namų šiandien atvažiavo vienu žmogumi mažiau, kažkas iškeliavo amžinybėn. Kažkas ant rankų supa naujagimį...“.

Šiandien noriu, kad visi kartu atvertumėme savo širdis ir pasisotintume tuo, ko labiausiai alkstame – vienas kito maldos ir žvilgsnio į Dievą. Švento Rašto žodžiai byloja apie mūsų visų ateities tikrovę. Kartais, kai susirenkame į šventoves arba gyvename savo dvasinį gyvenimą, mes ne visuomet patikime tuo, kad tikime. Ne visuomet patikime tomis tikėjimo paslaptimis, kai kalbame „Tikiu Dievą Tėvą“ maldą. Nereikia ieškoti toli pavyzdžių, mūsų aplinkoje vyksta didžiausias poreikis horoskopų, norėčiau, kad mums kas nors mestų kortas, norime pasižiūrėti į kavos tirščius. Net pačia vyriausia save Lietuvos ragana vadinanti prisistato: „Aš esu ir katalikė, ir vyriausia Lietuvos ragana“. Du viename, tik trūksta cukraus ir kaip tas pakelis kavos atsigerti ryte. Ką reiškia vyriausia Lietuvos ragana ir katalikė? Ką reiškia šiandien ėjimas į šventovę, prieš tai užsukant į burtininkų namelius? Ką reiškia šiandien išsivadavimas nuo visko ir paskelbimas: „Esu laisvas žmogus“. Mes matome, kad kai išgyvename pačius sunkiausius savo gyvenimo momentus, kaip sunkiai tiesiamės atgal į gyvenimą. Dažnai pagalvojame: „Ateisiu į šventovę, bus lengviau, jausmai nurims“. Šventovė yra lyg psichologijos centras. Ateini, gauni valandos nemokamą seansą ir išeini iki kito sekmadienio. Bet šventovės nėra psichologijos centrai, ir ši valanda nėra savęs paguodos seansas. Čia, brangieji, nuo mažiausio iki paties vyriausio mes švenčiame savo paties gyvenimą. Tikrą, nesuvaidintą, nenuvogtą gyvenimą, bet savo asmeninį gyvenimą, kuriame telpa viskas: ir džiaugsmai, ir rūpesčiai, šypsenos ir prislėgti pečiai, kūdikystė bei žila senatvė.

Žvelgdami į Dievo veidą, mes dar kartą pabandome subręsti prieš vieną svarbią gyvenimo tiesą, t.y. gyvenimas po mirties. Egzistuoja amžinasis gyvenimas. Gyvenimas, kuriam labai svarbus šiandieninis mano gyvenimas žemėje, nes tai, kaip gyvenu žemėje, nuo to priklausys ir mano amžinybė. Šiandien Šv. Raštas dar kartą mūsų dėmesį kreipia į Dievo karalystę. Į tą artumą ir intymų santykį su pačiu Dievu. Palyginimas, kurį girdėjome, šiandien ženklina pasaulį. Mums duota laiko ir erdvės atkarpa, kurioje yra visko. Šalia kviečių auga raugės, buities ežere plaukioja geros ir blogos žuvys. Kiekvieną dieną tenka rinktis tarp nevienodos vertės idėjų ir galimybių, mes džiaugiamės, kad pavyksta kažką pasiekti, gūžčiojame pečiais ir sakome, kad esame tik žmonės, tačiau tarp viso to slypi lobis.

Koks yra žmogaus didžiausias gyvenimo tikslas? Šiandien čia matau daug jaunų žmonių. Ką jauniems žmonėms nuo ryto iki vakaro kalba šiandieninis pasaulis: „Tu turi būti tobulas. Tu turi būti pirmas. Tu turi pasiekti aukščiausią viršūnę, padaryti karjerą. Tu turi būti geras verslininkas, puikus medikas – tu turi būti viskas, visame kame, o kelias į tai ne visuomet yra garbingas. Nepakanka vien tik kitą užgožti, nustumti, apkalbėti, pažeminti. Jauniems žmonėms nuo ryto iki vakaro yra kalbama, kad tu turi būti sėkmės žmogumi. O ateini į šventovę ir girdi: „Palaiminti mažutėliai, palaiminti prislėgtieji, palaiminti tie, kurie patarnauja, kurie sugeba atsiklaupti...“. Palaukit, tai kur yra tiesa? Pasaulyje ar šventovėje? Kas mane labiau praturtins? Karjera už šventovės ribų ar atsiklaupęs žmogus prieš kitą šventovę? Nelabai gražus yra žodis karjera, bet tebūnie, aš noriu, kad mes šituose atlaiduose sugebėtumėme į savo širdis įsidėti vieną gražiausią krikščionių karjeros paveikslą.

Ar krikščionis gali padaryti karjerą ir kokia gi galėtų būti krikščioniškoji karjera? Aš ilgai galvojau apie krikščionio karjerą. Ką gi reikėtų padaryti, kad tu būtum viršūnėj, būdamas tikinčiu žmogumi. Ir supratau vieną paprastą dalyką. Jeigu nori būti tikėjimo žmogus, jeigu nori būti tas paslėptas lobis dirvoje, vardan kurio daug kas gali visko atsisakyti, kad įsigytų tavo širdies pasaulį. Jeigu nori būti ta gerąja žuvele Dievo tinkluose, reikia vieno dalyko – kiekvieną dieną praleisti taip, kad Dievas šypsotųsi žiūrėdamas į tave, o žmonės gerbtų už tai, kad tu šiandien esi. Ir manau šitas kelias yra vienintelis kelias į krikščioniškąją viršūnę.

Šio sekmadienio palyginimai mums primena, kad Jėzus atėjo į žemę atnešti dangaus karalystę. Tad yra vienintelė tikrovė – Dievo duodama žmonėms tiesa ir gyvybė. Kuomet žmogus gyvena taip, kad Dievas šypsosi žiūrėdamas į žmogų, o kiti žmonės gerbia, kad tu gyveni, tuomet mums ir pavyktų dangų apgyvendinti ant žemės, o žemę aprėpti dangumi.

Ši tikrovė turi konkretų ir regimą veidą. Tai Dievo veidas. Tai begalinio tikėjimo viltim ir meile auganti šioje žemėje tikrovė, tai mūsų bendruomenės, mūsų šventovės – veidas Dievo, į kurį aš žiūriu.

Kiekvienas iš mūsų esame pašaukti žiūrėti. Žiūrėjimas yra ypatinga žmogaus privilegija. Kaip būryje mes esame pašaukti žiūrėti į Dievą. Santuokoje, šeimoje sutuoktiniai yra pakviesti žiūrėti vienas į kitą ir kartu žvelgti ta pačia gyvenimo kryptimi. Jūs pažiūrėkit, brangieji, labai paprastas dalykas. Kada žmogus padaro nuodėmę? Kada žmogus susijaukia savo vertybėse? Kada žmogus pasimeta savo gyvenime? Kada šeimoje atsiranda konfliktai ir sutuoktiniai nusprendžia skirtis? Juk šiandien esame išprotėję dėl tų skyrybų. Šiandien ne tik jaunimas skiriasi, bet ir pagyvenusio amžiaus žmonės išsiskiria. Kur yra priežastis? Ir manau, kad priežastis yra viena vienintelė, brangieji – žmogus padaro nuodėmę tuomet, kada nustoja žiūrėti į Dievą. O visos šitos skyrybų pasekmės prasideda tada, kuomet vyras ir žmona nustoja žiūrėti vienas į kitą. Tada, kada nustoji žiūrėti į tą, į kurį esi pašauktas žiūrėti, tada atsiranda didžiosios gyvenimo blogybės, didžiausios gyvenimo tragedijos. Ir tada, gali daryti ką tik nori, bet viskas bus suvaidinta... suvaidintas pamaldumas, suvaidinta šeima, suvaidinta šeimos ateitis.

Šiandien mes esame pašaukti žiūrėti. Pažvelgėme vienas į kitą – štai kodėl mes esame veidu į altorių, mes dar kartą žiūrime į Dievą, o Dievas žiūri į mus. Šis žvilgsnis yra pats nuostabiausias. Jame gimsta pati didžiausia tiesa – Dievas nori prasmingo tavo gyvenimo. Dievui rūpi asmeninis tavo gyvenimas. Ir kaip yra prasminga, jei šį dievišką rūpestį mes sugebėtume perkelti į tarpusavio santykius. Tuomet vienas kitą gerbtume ir mylėtume šeimoje, kaimynystėje, bendruomenėje, bet kur, kad tu man rūpėtum. Iš tiesų man turi būti svarbu, kad tu esi mano gyvenime, kad aš galėčiau daug ko atsisakyti, kad galėčiau šiandien prisiglausti prie tavęs, kad galėčiau pasakyti: „Žinai, kaip gera, kad šiandien tave pamačiau“.

Tėvas Stanislovas per monsinjoro Vasiliausko laidotuves Vilniaus katedroje, žiūrėdamas į karstą, pasakė: „Žinai, Kazimierai, ką gi daugiau čia apie tave ir pasakysi, gera, kad tu esi, ir tuo viskas pasakyta“. Ir tai buvo gal būt pats gražiausias dviejų iškiliausių tautos asmenybių pasikalbėjimas. Vieno, esančio karste, ir kito, jau drebančio senelio, kaip gera, kad tu esi, ir žinai, tuo viskas pasakyta... O kokia būtų svajonė, jei mes galėtume vienas apie kitą šitaip pasakyti: „Kaip gera, kad šiandiena tave sutikau“. Ir daugiau nieko nebereikia sakyti.

Sakoma, kad paslėptas lobis yra lobis, kurį nepaprasta rasti. Pakanka prisiminti daugybę žmonių, kurie dar nepažįsta tikėjimo, nepažįsta šventovių, nors šis lobis jau gyvuoja du tūkstančius metų. Šiandien mes matome nemažai žmonių, kurie peržengia šventovės slenkstį, bet lieka svetimais, nes jie matydami nemato, girdėdami negirdi, nes bijo, kad tas ypatingas lobis iš esmės pakeis jų gyvenimus.

Šis lobis nežiba auksu, jis nežadina godumo, šis lobis nežadina nei prestižo, nei valdžios, priešingai – šis lobis, esantis tavo širdyje, diena iš dienos reikalauja aukos, išsižadėjimo,turi parduoti visa kita, kad tik jį išlaikytum. O visi tie dalykai, kurių teko atsižadėti dėl dangaus karalystės dar šiame gyvenime dažnai grįžta šimteriopai. Taigi, paslėptame lobio įvaizdyje Dievas kiekvienam iš mūsų parodo, kad tikrosios vertybės neplūduriuoja paviršiuje. Tai, kas yra paviršiuje, yra pakankamai pigu, kad jas įžvelgtum, kad prisikastum bent jau iki elementariausių dvasinio gyvenimo pagrindų, kad išvystum Dievo ramybės spindėjimą , reikia su pasitikėjimu leistis jo malonės vedamam. Klausytis Dievo, per asmenišką, tik tau vienam skirtą gyvenimo patirtį.

Kai mes patiriame tam tikrus išgyvenimus, labai dažnai klausiame: „Už ką ir kodėl“? Turbūt už ką ir kodėl yra patys dažniausi klausimai. Už ką ir kodėl susirgau, už ką ir kodėl numirė mano brangus žmogus, už ką ir kodėl susipykau, bet vis dėl to reikia kelti kitą klausimą. Ne už ką ir kodėl, bet brandesnis klausimas yra: „O ką gi dabar turiu daryti, kokią pamoką turiu išmokti, ką turiu suprasti“? Ir ne veltui pirmajame skaitinyje būsimasis Izraelio karalius Saliamonas neprašo nieko kito, kaip tik išminties. Ir prašymas išminties turi būti neatskiriamas tikinčio žmogaus kasdienis maldavimas. Nes kur išmintis, ten yra viskas.

Kaip elgiasi laimingasis, radęs paslėptą lobį? Iš džiaugsmo eina, parduoda viską, ką turi ir perka tą dirvą. Šiandien kiekvienam iš mūsų yra pažadėta šita dirva, kiekvienam iš mūsų yra pažadėta Dievo karalystė, kiekvieno iš mūsų gyvenimas yra kelias į Dievo namus. Kartais mes tame kelyje išgyvename dykumą širdies, vienatvės. Nemaloni yra dykuma, labai skausminga gyventi žmogui ir jaustis vienišam tarp daugybės kitų žmonių. Šiandien mes net miestuose ar miesteliuose atrandam po keletą dienų nevalgiusių žmonių, neturinčių stiklinės vandens ant stalo, šiandien mumyse dar gyva dykuma, kuri degina, nes trokštame paties paprasčiausio dalyko, trokštame tarpusavio santykių, pagarbos, dėmesio, supratimo.

Šią valandą, užbaigdamas pamokslą, noriu, kad mes prisimintume didžiojo ketvirtadienio vakarą. Kas vyksta ketvirtadienio vakarą šventovėse? Kunigas pakartoja tai, ką darė Kristus prieš du tūkstančius metų. Dievas po vakarienės atsistojo, o žmogų pasodino. Kada tu matei sėdinti žmogų ir stovintį Dievą? Juk turėtų būti atvirkščiai. O ką daro stovintis Dievas prieš sėdintį žmogų – jisai nusirengia. O ką daro nuogas Dievas prieš sėdintį aprengtą žmogų? Prisipila indą vandens. Ar tu matei dirbantį Dievą prieš sėdintį aprengtą žmogų? Nuogą, dirbantį Dievą? O ką daro Dievas su indu vandens? Jis klaupiasi. Ar matei klūpantį nuogą Dievą su indu vandens prieš sėdintį aprengtą žmogų? O ką gi daro Dievas, atsiklaupęs prieš žmogų? Jis nuplauna žmogui kojas, aprengtam, sėdinčiam žmogui. O ko paklausia, nuplovęs kojas, sėdinčio žmogaus? Ar supratai, ką aš dėl tavęs padariau? Ar supratai, kad aš tave myliu? Ar supranti, kad aš einu iš proto dėl tavo gyvenimo? Ir koks yra kiekvieno iš mūsų atsakymas? Manau, kad ši atlaidų diena, kuomet mes džiaugiamės ir didžiuojamės vienas kitu, kada netrukus po Mišių sugrįšim į šventinį šurmulį, o po šurmulio sugrįšim į savo namus, mes sugrįšim būti tomis plaunančiomis rankomis vienas kitam kojas.

De Sent Egziuperi yra pasakęs, kad matyti žmogus gali tik širdimi. Svarbiausi dalykai nematomi akimis. Daugumą pamatyti ir suprasti gali širdis su vaiko meile atsigręžusi į Dievą, į amžiną ir kuriančią būties meilę. Noriu kiekvienam iš jūsų palinkėti, broliai ir seserys, kad kiekvieno iš jūsų gyvenimas ir būtų vaikščiojanti šventovė. Kad mes būtume drąsūs priimti vienas kito atsakomybę, kad būtumėte vieningi.

Apie šiuos atlaidus pasakysiu gerą žinią. Žino prezidentas, jo patarėjai man sakė, žinai, iš Lesčių parapijos kažkas parašė laišką. Ir prezidentas liko apstulbęs dėl vieno vienintelio dalyko, kad laiškas buvo parašytas ranka. Ranka – kvietimas atvykti į šitą iškilmę. Jei prezidentas šiuo metu neviešėtų Meksikoje, jis tikrai būtu čia, vien dėl to, kad tokia maža bendruomenė, o tokia vieninga džiaugsme. Šitoks jūsų bendruomenės veiksmas dar kartą parodo, kad čia yra vienybė, čia žmonės džiaugiasi šalia esančiu žmogumi, čia žmogus eina iškėlęs galvą ir didžiuojasi, kad jis turi savo namų šventovę.

Šiandien jūs švenčiate šv. Ignaco atlaidus. Tai jūsų širdžių puota. Jūsų žiūrėjimas į Dievą ir jūsų žiūrėjimas vienas į kitą. Išsaugokit tai, didžiuokitės tuo. Užduosiu vieną paprastą namų darbą: po šv. Mišių aukos privalote kiekvienam sutiktam pasakyti tris žodžius: „Ačiū, kad esi...“.

Pasibaigus šv. Mišių aukai visus pasveikino ir padėkojo už gausų dalyvavimą šv. Ignaco atlaidų iškilmėje aptarnaujantis Lesčių parapiją klebonas kun. Gintautas Jankauskas. Jis sakė: „Pirmiausia leiskite nuoširdžiai pasveikinti visus Ignacus vardo dienos proga. Linkiu Jums daug sveikatos bei Dievo globos. Leiskite visiems čia susirinkusiems nuoširdžiai padėkoti už šventinę nuotaiką ir gausų dalyvavimą šv. Ignaco atlaiduose. Linkiu Jums vasariško džiaugsmo, gražios šeimyninės laimės bei Dievo palaimos Jūsų tolimesnio gyvenimo kelyje“.

Susirinkusius pasveikino Raseinių raj. savivaldybės tarybos narys Edmundas Jonyla ir Pernaravos seniūnė Aldona Kurtkuvienė.

Po pamaldų žmones išsiskirstė, vieni viešėjo pas gimines, artimuosius, kiti pas pažįstamus ar draugus.

Vakare vėl dauguma iš jų susibūrė naujai susikūrusios Paaluonio kaimo bendruomenės surengtoje gegužinėje. Iki vidurnakčio čia šoko ir senas, ir jaunas. Šventėje koncertavo Josvainių kultūros centro saviveiklininkai.

>>> Naujienų archyvas